į

3 į- (in-, int-, prieš lūpinius im-) praef. I. su veiksmažodžiais žymi: 1. veiksmo kryptį į vidų: įlėkti, įtraukti, įžvelgti, įsibelsti, insikepurnoti, intsmukti, intrišti, įnešti, įkimšti. 2. veiksmo kryptį į viršų: įsikarti, įvažiuoti (į kalną). 3. užsitęsusį veiksmą (tik su sangrąžiniais veiksmažodžiais): įsiplepėti, įsikapstyti, įsidūsauti, įsigarduoti. 4. stipraus intensyvumo veiksmą: įmigti, įprašinėti, įsigėrėti, įaugti, įdurti, įtempti. 5. silpno intensyvumo veiksmą: įdužti, įdrėkti, įdrungti, įkandžioti, įgesti. 6. pajėgumą atlikti veiksmą: įvalgyti, įdirbti, įgerti. 7. sugebėjimą atlikti veiksmą: įarti, įšaukti, įgilti, įkaitinti. 8. vien tik gramatinę įvykio veikslo reikšmę: įvykdyti, įkaisti, įsidegti, įtūžti, įbauginti. II. su daiktavardžiais žymi: 1. konkretų daiktą, kaip veiksmo į ką nors padarinį: įlanka, įdėtė, įduba, įskiepis, intakas, impilas, indėlis, inkilas, įkapės. 2. veiksmą į ko nors vidų: įvažiavimas, įėjimas, įnešimas, įtekėjimas. 3. vietą kieno nors šone: įkrantis, įkalnė, įklonis, įsaulė, įkampis. 4. netikrą giminystę: įmotė, įseserė, įsūnis, įdukra, įbrolis. 5. abstrakčias sąvokas, susijusias su stipraus intensyvumo ypatybe: įkarštis, įspūdis, įvarža, įniršis, įtaka, įgeidis. III. su būdvardžiais žymi: 1. veiksmo į vidų ar talpumo ypatybę: įskilas, įgaubtas, įdubas, inavus, įlaidus. 2. kokios nors ypatybės gausumą ar gerumą: įdarbus, įdėmus, įkalbus, įtaigus, įvalgus, įnagus. IV. su veiksmažodžiais, daiktavardžiais, būdvardžiais, prieveiksmiais, gaunančiais įvairias reikšmes: įmanyti, įsigyti, įprasti, įveikti, įnikti, įtikti, įsityžti; įgula, įmonė, įrankis; įkypas, įgimtas, įmantrus; įkakliui, įkampiai, įpėdžiai, įryčiau.